Rokiškio krašto muziejus

Bendra informacija

Rokiškio krašto muziejus savo metus skaičiuoja nuo 1933-ųjų, kai mokyklų inspektorius Juozas Ruseckas, mokytojas Petras Bliūdžius, miesto burmistras Julijonas Malevičius ir kiti entuziastai, susibūrę į kraštotyros draugiją, įkūrė kraštotyros muziejų. Bėgant metams keitėsi jo vieta, pavadinimas, priklausomybė; muziejus nuėjo ilgą, kupiną įvairių permainų kelią. Rokiškio krašto muziejus turi įdomią muziejinio darbo priešistorę, nes jau daugiau kaip pusę amžiaus jis įsikūręs dvaro rūmuose, kuriuos valdė kelios grafų Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių kartos, garsėjusios savo kultūrine ir moksline veikla, kolekcijomis, mecenavimu.
Tyzenhauzų giminė Rokiškyje įsikūrė XVII amžiuje. Grafas Ignotas Tyzenhauzas (1760–1822) Rokiškyje 1801 m. pastatė klasicistinius dvaro rūmus. Jo sūnus Konstantinas (1785–1853) daug dirbo gamtos mokslų srityje, tyrinėdamas Vidurio Europos paukščius, parašė mokslinių veikalų. Jis domėjosi ir piešimu. Išliko jo nupieštų Rokiškio miesto vaizdų. K. Tyzenhauzo sūnus Reinoldas (1830–1880) nusipelnė Rokiškiui, pastatė neogotikinę Šv. Mato bažnyčią. Jo sesuo Marija Tyzenhauzaitė (1827-1890) rūpinosi Rokiškio vargonininkų mokykla, skatino labdarą, švietimą. Grafas Jonas Pšezdzieckis (1877–1944) buvo paskutinysis Rokiškio dvaro savininkas. Jis XX a. pradžioje perstatė Rokiškio centrinius rūmus pagal lenkų architektų K. Jankovskio ir P. Lilpopo projektą.
J. Pšezdzieckis domėjosi lietuvių liaudies menu. 1908 m. jis pasikvietė iš Lenkijos dailininką F. Kšyvdą-Polkovskį, kuriam pavedė piešti lietuviškus kryžius ir koplytėles. 1909 m. Krokuvoje buvo išleistas šių piešinių albumas „Kryžiai Lietuvoje“. Dvare buvo kaupiama profesionalaus ir liaudies meno kolekcija.
1940 m. į dvaro rūmus buvo perkeltas Rokiškio kraštotyros muziejus, paskelbtas valstybine įstaiga, vietoje kraštotyros jam suteiktas kultūros muziejaus vardas. Prasidėjo karas. Nacių administracija muziejaus neuždarė, tačiau jo veiklą visiškai apribojo. Renkamasis darbas nutrūko. Liko nepargabentos dvaruose nacionalizuotos meno vertybės. Daug eksponatų, ypač turinčių praktinę - buitinę paskirtį, iš muziejaus išgrobstė privatūs asmenys. Dėl neužtikrinto meno dirbinių saugumo 1941 m. vertingiausi muziejaus tapybos ir grafikos darbai buvo perduoti Kauno kultūros muziejui. Rokiškio muziejui grąžintas kraštotyros muziejaus vardas. Muziejaus vedėju tapo gimnazijos piešimo mokytojas Juozas Simanavičius. Po karo muziejaus veikla vėl atgaivinta, jam grąžintos patalpos Rokiškio dvaro rūmuose. 1947 m., vadovaujant direktoriui Alfonsui Krasauskui, įrengtos ir atidarytos ekspozicijos, į muziejų atgabenta gausi kolekcionieriaus Povilo Gasiūno spaudinių kolekcija.
1948 m. dvaro rūmai buvo perduoti Rokiškio tarybiniam ūkiui, ir muziejus iš dvaro rūmų vėl iškeltas ir perkraustytas į nešildomą medinę bažnytėlę Vytauto gatvėje.
1952 m. muziejus kartu su kitomis kultūros įstaigomis grąžinamas į dvaro rūmus. Atlikus patalpų remontą, buvo atidarytos archeologijos, liaudies meno, gamtos, etnografijos ekspozicijos, o dar po poros metų parengta ir pirmoji sovietinio laikotarpio ekspozicija.
Naujas intensyvus organizacinis - kūrybinis etapas (1957–1966) muziejuje siejamas su direktoriaus Stasio Daunio vardu. Jam vadovaujant, labai suaktyvėjo muziejaus veikla. 1958–1959 m. vykdomi archeologiniai kasinėjimai Juodonių piliakalnyje, organizuojamas valstiečio sodybos perkėlimas ir liaudies buities (skanseno) skyriaus kūrimas dvaro parke.
Muziejaus filialu tapo Zarasų muziejus, Stelmužės bažnytėlėje įrengta liaudies meno ekspozicija. S.Daunys atranda nepakartojamą medžio drožėją Lionginą Šepką, kurio drožiniai perkeliami į muziejų.
1966 m. S.Dauniui išvykus dirbti į Rumšiškes, direktoriumi Kultūros ministerija paskyrė Algimantą Kvartūną. Jam vadovaujant, muziejus augo, pildėsi fondai, plėtėsi ekspozicijos. 1970 m. įrengtos liaudies meno, kitais metais - Liongino Šepkos drožinių, 1975–1980 m. - istorijos ekspozicijos. 1979 m. muziejui perduoti du buvusio kumetyno pastatai, o į naujas patalpas išsikėlus kultūros įstaigoms, muziejus liko vieninteliu buvusio dvaro ansamblio šeimininku. Šalia muziejinės veiklos, direktoriui teko rūpintis buvusių dvaro pastatų remontu, restauravimu, parko priežiūra. Direktorius išvyko 1980 metais.
Vietoje ilgus metus prie muziejaus vairo stovėjusių vyrų paskutiniuosius dešimtmečius muziejui vadovauja moterys: Ona Mackevičienė (1980–1985 m.), Marijona Mieliauskienė (1985–1987 m.), Olga Grumbinienė (1987–1989 m.), nuo 1989 m. Nijolė Šniokienė.
Daug metų buvo konservuojami, restauruojami beveik visi dvaro ansamblio pastatai, parkas, tvoros. Pradėjus šildymo sistemos pertvarką, 1987 m. muziejuje demontuotos visos ekspozicijos. Kadangi muziejaus restauravimas gulė tik ant rajono savivaldybės pečių, darbai užsitęsė.
Situacija pasikeitė 1996 m., muziejaus tvarkymo darbus pradėjus finansuoti Lietuvos kultūros vertybių apsaugos departamentui ir rajono savivaldybei. Dvaro ansamblis sparčiai keitėsi: restauruoti centrinių rūmų, pietinės ir šiaurinės oficinų fasadai, perdengti stogai, sutvarkyta fasadinė parko aikštė, įrengti takai, centriniuose rūmuose atkurta didžioji menė, įrengti sanitariniai mazgai.
1997 m. balandyje įvykęs atkurtos didžiosios menės atidarymas buvo ilgai laukta ir džiugi šventė ne tik muziejininkams, bet ir visiems rokiškėnams. Daugiau nei po keturių dešimtmečių (1954 m. pritaikyta rajono kultūros namams) dvaro menė vėl sublizgėjo buvusiu didingumu, tapo reprezentacine miesto vieta. Muziejininkams atsirado puiki galimybė rengti čia įvairius renginius, lankytojus kviesti į kamerinės muzikos koncertus, literatūros vakarus, susitikimus. Menės restauravimas - tai antrasis žingsnis atkuriant buvusių dvaro rūmų interjerą, nes 1984 m. baigtas restauruoti ir lankymui atidarytas grafų valgomasis kambarys, sulaukęs labai didelio visuomenės susidomėjimo, paskatino mus, muziejininkus, rengti planus platesnei dvarų kultūros ir istorijos ekspozicijai.
Dvaro ansamblis sparčiai keitėsi: restauruoti centrinių rūmų, pietinės ir šiaurinės oficinų fasadai, perdengti stogai, sutvarkyta fasadinė parko aikštė, įrengti takai, centriniuose rūmuose atkurta didžioji menė, įrengti sanitariniai mazgai.
Šiandien muziejuje sukaupta virš 90 tūkst. eksponatų. Čia saugoma unikali Rokiškio krašto kultūros ir istorijos medžiaga: gausūs archeologiniai radiniai, senos knygos, dokumentai ir spaudiniai, numizmatika, dvarų kultūros vaizduojamosios ir taikomosios dailės eksponatai, vertinga grafų drabužių kolekcija, dvaro archyvinė medžiaga, fotografijos, senosios ir naujosios tautodailės rinkinių fondas, kuriame išskirtinę vietą užima garsiausio XX a. Lietuvos dievdirbio Liongino Šepkos drožiniai ir vienintelis respublikoje prakartėlių rinkinys. Muziejuje vyksta kraštotyrinė tiriamoji, leidybinė, edukacinė ir parodinė veikla, organizuojami renginiai ir šventės.